Aistrą mokslui vaikų akyse puoselėjanti pedagogė: mokytoja tapau iš pykčio

„Visuomet turiu turbūt tą patį tikslą – stengtis puoselėti ir nesulaužyti vaiko. Manau, kad mokytojo rankose labai didelė galia ir mes galime ir iškelti, ir suluošinti“, – sako pradinių klasių mokytoja Brigita Gaitanži. Priežastis, kodėl ji pati tapo pedagoge, driekiasi iš jos pačios mokiniškų laikų. Ir ji skaudi. 

Interviu mintys

      • „Mano istorija yra iš pykčio, tai liūdna istorija, nes tapau mokytoja iš neapykantos švietimo sistemai.“

      • „Aš neturėjau iliuzijos, utopijos, kad aš pakeisiu pasaulį. Tikslas buvo pabandyti nueiti, pasižiūrėti, ar aš galėsiu padaryti bent kažkokį pokytį.“

      • „Utopija, kad mokytojas neklysta. Mes ir vaikus mokome klysti. Sudarome sąlygas jam saugiai suklysti, išgyventi, išbūti tą jausmą.“

      • „Stovėjom su vaikais ant stalų ir šaukėme: „Carpe diem“. Kai vaikai labai rimtai mokosi, atlieka labai sudėtingus projektus, turi būti kažkokia atsvara, kažkokia nesąmonė.“

      • „Ketinu pradėti doktorantūros studijas. Mano tema – gabių vaikų mokymasis. Kai mano vaikai buvo pirmokai, supratau savo ribotumą, kad negaliu atliepti gabių vaikų poreikių. Man neužtenka kompetencijų ir supratimo, kaip dirbti su tam tikrais vaikais.“

    Dabar jau ketvirtokus mokanti Brigita tikra, kad mokytojo kasdieniame darbe klaidų niekaip neišvengsi. Ir anaiptol jų nereikia bijoti.

    „Neabejotinai bus klaidų. Neabejotinai klysi, bet reikia stengtis keltis, puoselėti ir mokėti laiku atsiprašyti vaikų“, – mano Vilniaus mokyklos „Pažinimo medis“ pedagogė, vaikams įžiebianti mokslo ir tyrinėjimo aistrą.

    Ilgainiui B. Gaitanži pradės ir doktorantūros studijas – temą susiformulavo pradėjusi dirbti mokytoja, suprato, kad jai stinga žinių, kaip dirbti su gabiais vaikais. Būtent tai ir paskatino imtis šios temos, kad talentai nenugarmėtų kasdienybėje.

    – Kaip jūs tapote mokytoja?

    – Mano istorija yra iš pykčio, tai liūdna istorija, nes tapau mokytoja iš neapykantos švietimo sistemai. Kaip mokinei man netiko daugelis dalykų. Buvau labai jautrus vaikas, labai smalsus, skaičiau slapta. Mokykloje jaučiausi nuvertinta ir iš esmės nenorėjau eiti į ją. Man mokykla buvo didžiausias siaubas, o paauglystės metais – pragaras.

    Kai jau pati tapau mama, norėjau kitokios sistemos savo vaikams. Jaučiau, kad galėčiau mokyti, nors man sakė: ne ne, kam tau tai? Bet aš vis tiek norėjau pabandyti daryti kitaip.

    Ir pirmi metai tikrai buvo kerštas, pirmi metai buvo tiktai pabandymas.

    – Norėjote pakeisti sistemą?

    – Neturėjau tokios utopinės minties, kad aš galiu pakeisti pasaulį, bet norėjau pabandyti. Labai daug mokiausi, ypač psichologijos. Norėjau suprasti dėsnius, tam tikrus dėsningumus šioje sistemoje. Nes negalėdamas savęs suprasti šitoje sistemoje, kaip ir pradedi niekinti save kaip asmenį. Mat nesupranti, kodėl tu netelpi į tam tikrus algoritmus, kas su tavimi yra ne taip.

    Ir kuo daugiau mokiausi, tuo labiau supratau, kad sistema yra ne visai atitinkanti individą. Ji vis dėlto yra masėms sukurta, ir tu, kaip žmogus, kaip individas, joje gali paskęsti.

    Bet jeigu sutinki nors vieną mokytoją, kuris tave palaiko ir supranta, tai yra dovana. Apie tai rašė didieji visi mokslininkai. Tai dovana – sutikti nors vieną suprantantį mokytoją. Man nepasisekė.

    Aš neturėjau iliuzijos, utopijos, kad aš pakeisiu pasaulį. Tikslas buvo pabandyti nueiti, pasižiūrėti, ar aš galėsiu padaryti bent kažkokį pokytį.

    Kai baigiau mokslus, negalėjau tapti mokytoja, nes buvo 2008-ųjų krizė, tad visi, kas buvo rinkoje, grįžo į darbus, grįžo į mokyklą iš verslo.

    Visa laimė, kad turėjau verslo patirties ir supratau, kaip veikia rinkos dėsniai. Būdama vadove įmonėje labai daug savanoriavau mokykloje. Vesdavau pilietinius renginius kaip šaulė. Kai esi vadovas, gali sau tai leisti.

    Galiausiai aš vis tiek labai norėjau į mokyklą. Visą laiką mokiausi. Ir tapau mokytoja.

    V. Raupelio / LRT nuotr.

    – Pirmiausia tai buvo valstybinė mokykla?

    – Taip, vienus metus aš dirbau valstybinėje mokykloje. Iš karto supratau, kad galima mokyti kitaip – su didžiule pagarba vaikui. Vos per du mėnesius gali susikurti santykį, grįstą tarpusavio pagarba. Ir tai buvo tai, apie ką aš svajojau.

    Man leido būti tokiai, kokia noriu. Negavau didelio palaikymo, buvo svarstymų, kam dirbi viršvalandžius, bet man leido dirbti taip, kaip noriu.

    – Valstybinėje mokykloje neužsibuvote?

    – Taip. Nors nenorėjau palikti vaikų, man buvo labai skaudu, bet kartais tu turi paskaičiuoti, kad gali duoti daugiau.

    Dabar mudvi esame šioje privačioje mokykloje. Čia mes, mokytojai, nuolat mokomės. Mes esame skatinami mokytis. Ne ataskaitoms, o sau. Aš ketverius metus mokausi ir mane labai stipriai palaiko mano mokykla. Ketverius metus aš dirbu su gabių vaikų tema ir gaunu visokeriopą palaikymą, kad tiktai tai vykdyčiau. Mokykla investavo į tai milžiniškus pinigus. Tai ir yra skirtumas – jūs iš tiesų turite tikrą galią padėti. Aš pristačiau mokslinius tyrimus ir mane palaikė.

    Dar turime supervizijas – kartą per savaitę kalbamės su psichologu.

    – Apie ką kalbatės su psichologu?

    – Mums visuomet kyla klausimų. Visada. Mums svarbu atliepti vaikų poreikius. Mokytojai turi turėti psichologijos žinių apie vaikus ir drauge suprasti savo ribotumą, savo klaidas. Supervizorius ir padeda išsiaiškinti šiuos dalykus. Juk gali taip būti, kad nepavyksta užmegzti ryšio su konkrečiu vaiku. Tad supervizorius padeda susivokti.

    Tai yra tas didžiulis resursas, kuris tau padeda tau susivokti, kokiu keliu eini ir kokia tau reikalinga pagalba. Tai yra neapsakomai didelė dovana.

    Utopija, kad mokytojas neklysta. Mes ir vaikus mokome klysti. Sudarome sąlygas jiems saugiai suklysti, išgyventi, išbūti tą jausmą.

    Reikia, kad tokių galimybių turėtų ir mokytojai valstybinėse mokyklose. Jei jie galėtų savireflektuoti, mes kalbėtume apie kitokią ugdymo kokybę.

    – Jūsų mokiniai dabar ketvirtokai. Pradinių klasių mokytojai moko įvairių dalykų. O kuri disciplina jums įdomiausia?

    – Pasaulio pažinimas. Nes tai apima viską. Matematika ir lietuvių kalba yra įrankiai visam kam suprasti. O pasaulio pažinimas – tai fizika, istorija… Ir visa tai leidžia suvokti, kaip veikia pasaulis.

    – Jūsų kabinete pilna kristalų.

    – Tai fosilijos. Jas mano vaikai renka nuo pirmos klasės, nagrinėjame, kad tai yra.

    Tikiu, kad tinkamai pateikus mokslas gali būti labai „vežantis“. Mano siekis – išlaikyti vaikuose aistrą, kad jie norėtų mokytis, pažinti pasaulį, kad jis jiems būtų artimas, prieinamas. Nuo pirmos klasės su vaikais einame į „Lituanicono“ renginius, dirbtuvėse jie mokosi rašymo, einame į „FiDi“ – fizikų dienas, aiškinamės eksperimentus. Vaikai supranta, kas tai yra.

    Ketvirtoje klasėje jie vis dar dega ir mokosi. Labai noriu tai juose išsaugoti.

    V. Raupelio / LRT nuotr.

    – O jūsų aistra mokslui kada ir kaip užgimė?

    – Aš dabar kompensuoju tai, ko kadaise negavau. Visuomet daug mokiausi savarankiškai. O jei visi būtų sulaukę palaikymo, net neįsivaizduoju, kiek žmonių būtų kitokie. Kuo labiau keliu šį klausimą, tuo dažniau girdžiu: manęs nepalaikė, manęs nepamatė. Ir todėl vis galvoju: kas būtų, jei būtų tas vienas palaikytojas, kuris sakytų, kad tikiu, jog padarysi kažką labai prasmingo, kad įeisi į pasaulį su misija? Tai tu ir imiesi daryti, nes tave nuteikia tas begalinis tikėjimas.

    Aš labai noriu, kad vaikais tikėtų ir tėvai, ir mokytojai.

    – Brigita, vienas dalykas yra tapti mokytoju. Kitas dalykas yra išlikti mokytoju. Dažnas jaunas mokytojas, kurį kalbinau, sakė, kad tas palaikymas, apie kurį kalbate, jiems ir buvo svarbiausias. Jiems – mokytojams, ne tik vaikams.

    – Tai yra bazė. Aš vis dėlto manau, kad ne dėl algų jauni mokytojai pabėga. Svarbu suvokimas, kad tave palaiko, kad nebrokuoja tavo kitoniškumo. Jei mes deklaruojame, kad vaikai yra skirtingi, tai ir mokytojai gali būti kitokie.

    Žinot, kai aš kalbu apie mokslą, kad mokslas turėtų būti patrauklus vaikams, galvoju, kad neretai mes įsivaizduojame, kad mokslininkai yra tie su nusidėvėjusiomis, užlopytomis drabužių alkūnėmis, užsidarę laboratorijose, žodžiu, keisti. Bet jeigu tu pažįsti mokslininkų, matai, kad jų labai didelė amplitudė. Tai va, reikėtų, kad ir mokytojai gali būti kitoniški, žaliais plaukais.

    Jeigu mes kalbėsime, kad priimkime žmones pagal darbus, ne pagal išvaizdą ar dar ką, tai mes kitaip ir mokysime savo vaikus.

    O juk kai kurie žmonės mano, kad mokytojai nesijuokia ar nedaro nesąmonių.

    – O mokytojai daro nesąmonių?

    – Žinoma, kad daro. Stovėjom su vaikais ant stalų ir šaukėme: „Carpe diem“. Kai vaikai labai rimtai mokosi, atlieka labai sudėtingus projektus, turi būti kažkokia atsvara, kažkokia nesąmonė.

    Mes išeiname ir į gatvę padainuoti. Ėjome į gatvę šokti. Vaikai suprato, kad man nėra baisu šokti, o jiems – baisu. Susirašėme, kas juos gąsdina: mane galėtų išjuokti, pasakyti, kad esu kvailas, galėtų apkalbėti, ir kelis kartus ėjome į gatvę šokti. Nė karto jų niekas neišjuokė, niekas nesustojo pasakyti, kad jie daro kažką juokinga. Vienas žmogus pasakė, kad jis eina su šunimi, antraip mielai prisijungtų, o kitą kartą parke viena moteris prie vaikų prisijungė šokti.

    Vaikai suprato, kad galima eiti į pasaulį, kad niekas neišjuokia. Labai svarbu išmokyti vaikus belstis į duris. Vaikai iki šiol nori tęsti šį socialinį tyrimą ir klausia, kada eisime šokti į lauką.

    Vienas berniukas nuo pat pirmos klasės žino, kad bus paleontologas. Jo žinios šioje srityje yra geresnės nei mano. Suprantu savo ribotumą, kad atsilieku greta jo. Jo svajonė buvo susitikti su geomokslininku Andrejumi Spiridonovu. Pakviečiau. Jis, didžiulė žvaigždė, atėjo. Vaikai buvo laimingi. Kitaip negali būti, kai jie auga su aistra mokslui.

    Kai parašau kokiam žmogui, kurio asmeniškai nepažįstu, džiaugiuosi, jei atsako. Mat tuomet galiu vaikams pasakyti, kad jei jie belsis, jiems bus atidaryta. Reikia, kad jie mokytųsi belstis į pasaulį.

    Ne, aš nemokau jų, kad pasaulis yra vien spalvotas ir gražus, mokau, kad jis yra visoks.

    – Jūsų mokiniai dabar ketvirtokai. Pasibaigus mokslo metams turėsite atsisveikinti.

    – Ne, eisiu kartu su jais į penktą klasę. Ir kaip auklėtoja, ir kaip mokytoja. Žinoma, turėsiu stiprinti savo žinias. Mokysiu gamtos mokslų.

    Galbūt aš esu jautri, bet kiekvienas sutiktas vaikas man yra labai brangus, aš iš viso manau, kad visi, kuriuos aš sutikau, yra mano vaikai. Tai dovana. Tad juos sunku paleisti.

    – Kai jie bus abiturientai, eisite drauge ir į universitetą?

    – Visko gali būti, nes ketinu pradėti doktorantūros studijas. Mano tema – gabių vaikų mokymasis. Man labai svarbi šita tema, rūpi, kaip juos atpažinti, kaip juos priimti.

    Kai mano vaikai buvo pirmokai, supratau savo ribotumą, kad negaliu atliepti gabių vaikų poreikių. Man neužtenka kompetencijų ir supratimo, kaip dirbti su tam tikrais vaikais.

    Perskaičiusi daktarės Jurgos Misiūnienės straipsnius, parašiau jai. Ji buvo pirmas žmogus, man atvėręs duris. Konsultavo mane, esu jai labai dėkinga. Labai daug mokiausi, skaičiau.

    Mane globojo ir Vilniaus universiteto daktarė Sigita Girdzijauskienė. Tad natūraliai atsirado doktorantūros tema. Kuo daugiau šeimų, auginančių gabius vaikus, sutikau, tuo labiau man skaudėjo, supratau, kokio masto tai problema Lietuvoje, kaip sudėtinga gabiems vaikams.

    Deramai pasirūpinę jais mes, kaip valstybė, turime psichologiškai ir akademiškai stiprius vaikus, užauginame visuomenei mokslo, inovacijų žmones. Mano, kaip mokytojos, esminis darbas – nepakenkti ir būti lydinčiąja, auginti ir stengtis, kad vaikas išlaikytų meilę mokslui, išmokyti priimti iššūkius kaip normą, kad norma yra ieškoti problemos sprendimo.

    Pamenu, kažkada vaikų paprašiau surasti citatą lotynų kalba, nurodžiau laiką, iki kada tai turi padaryti. Ir surado. Nuėjo pas ūkvedį ir paprašė pagūglinti, nusirašė, išmoko netaisyklingą frazę, bet užduotį atliko. Labai norisi užauginti ieškančius ir ramios širdies žmones.

    – Turite ir dar vieną metodą – savo drabužiais siunčiate vaikams žinutes.

    – Taip, turiu drabužių seriją su paslėptomis žinutėmis. Reikia mokėti tokius ženklus skaityti. Labai mėgstu Hayao Miyazaki filmukus, manau, kad tai vienas geriausių būdų susipažinti su animacija. Tai turiu marškinėlių su jo personažais, turiu ir su Einšteinu. Ieškojome ir Marie Curie marškinėlių.

    Smagu pastebėti paslėptą meno ar mokslo žinutę. Tai tam tikras žaidimas. Mokymasis neturi būti nuobodus. Tarkime, nuvažiavusi į Londoną, į muziejų, nusifotografuoju ir nusiunčiu klausimą: kur aš esu? Vaikai tyrinėja, ieško atsakymo.

    Turėjau marškinėlius su mergina su perlu. Vaikai aiškinosi, kokioje galerijoje šis paveikslas kabo. Vaikai mėgsta nagrinėti.

    Neseniai mokykloje gavau moksliuko apdovanojimą. Mano vaikai labai laukė, kas laimės, nes žinojo, kad buvau nominuota. Mokslas yra gerai, jis gali būti fainas, kietas.

    – Jūsų atlape – ženkliukas. Kas tai?

    – Tai teleportacijos ženkliukas. Vaikai dovanojo. Kad galėčiau būti vienu metu, kur man reikia, ir drauge su mokiniais.

     

    Straipsnį parengė LRT žurnalistė Aida Murauskaitė

    Originalus LRT turinys