Raudoni plaukai, išsiskirianti apranga, mėlynas blakstienų tušas. Tokia buvo anglų kalbos mokytoja, įkvėpusi „Pažinimo medyje“ dirbančią AURELIJĄ TULAUSKAITĘ pasukti į šios kalbos pedagogiką.

Anglų kalbos filologijos studijas mergina pasirinko, nes… buvo įdomu. Aurelija prisipažįsta visai negalvojusi, ką veiks su diplomu. Tačiau po pedagoginės praktikos nusprendė išbandyti jėgas mokykloje; ten ir liko iki šios dienos.

„Negirdžiu vaikų kalbų, neva jiems anglų kalbos nereikės. Anglų kalba yra ir, tikiu, dar ilgai išliks tarptautine bendravimo, verslo, mokslo kalba. Manau, vaikai tai jaučia, todėl mielai mokosi“, – pasakoja ji.

Vaikai anglų kalbą dažnai kasdien vartoja asmeniniame gyvenime, tačiau, Aurelijos nuomone, vis tik nepakanka puikiai išmanyti buitinę kalbą. Šalia kalbos „anatomijos“ svarbu vystyti ir gebėjimą dirbti komandoje, bendradarbiauti, suvokti platesnį kultūrinį kontekstą.  O kaip tas nelemtas akcentas? Šiais laikais, teigia mokytoja, akcentas yra labiau asmeninio identiteto dalis, rodanti išskirtinumą.

Todėl Aurelijai daug svarbiau ne „šlifuoti“ akcentą, o mokyti vaikus kritiškai mąstyti ir argumentuoti naudojant anglų kalbą. Savo pamokose ji mokinius mielai traukia į diskusijas apie, pvz.,  žmogaus teises ar ekologiją, kovą su stereotipais.

„Kartą į kontrolinio darbo tekstą tyčia įkėliau seksistinį sakinį ir labai apsidžiaugiau, kai vienas mokinys po pamokos priėjo ir paklausė, ar su tekstu viskas gerai“, – pasakoja mokytoja.

Šis pavyzdys yra ne tik apie anglų kalbą, bet ir apie vaikų mąstymo įgūdžius, kurie integruojami įvairiuose dalykuose. Juk jei nemokėsi argumentuoti lietuviškai, tai negalėsi ir angliškai. „Su mokiniais angliškai kalbuosi ne tik per pamokas, bet ir visur kitur: koridoriuje, valgykloje, kieme. Net ir su pradinukais. Išimtis darau nebent nagrinėjant labai sudėtingas temas“, – pasakoja Aurelija.

Paklausta, kokius įrankius naudoja savo pamokose, mokytoja vardina: su mokiniais rengia debatus, klausosi TED kalbų, kurias vėliau aptaria, naudoja žaidybines aplinkas (pvz., Class Dojo, Classcraft, Kahoot, GoNoodle), žiūri filmus. Pastarieji, jos galva, nėra pramoga ar apdovanojimas, o proga mokytis klausantis gyvos kalbos ir pan.

Mokytoja su mokiniais rengia ir įvairius kūrybiškus projektus, pvz., žiūri paaugliams skirtus serialus, tokius kaip „Stranger Things“, ir vėliau pristato mėgstamo personažo analizę arba rengia alternatyvų teminį turą po Vilniaus senamiestį, kurio gidai būna patys mokiniai.

„Nenaudoju nieko, kas man pačiai būtų neįdomu, todėl nevengiu į pamokas „atnešti“ ir savo asmenybės. Man svarbu pasidalinti su vaikais asmeniškais dalykais, kad ir pomėgiais, nes taip užsimezga ryšys, ir mokymasis vyksta sklandžiau. Nesitikiu, kad vaikai ims klausytis metalo, kaip aš, bet mano pomėgis gali parodyti jiems, koks įvairus yra pasaulis, plėsti akiratį bei tolerancijos ribas“,  – teigia anglistė.

„Muzika ar vizualus menas man yra įrankis išreikšti politinius įsitikinimus, idėjas. Mokytojas man – taip pat menininkas. Gal nuskambės naiviai, bet man atrodo, jog mokytojas savo darbu keičia pasaulį, visuomenę“, –šypsodamasi sako Aurelija. Todėl ji savo darbe nemėgsta rutinos, nuolat keičia mokomąją medžiagą, vengia klišių ar kitų įprastų dalykų.

Aurelijai labai svarbi bendra atmosfera mokykloje: ji nenorėtų dirbti spaudžiama į rėmus ar kažkam nuolat nepatikliai žvilgčiojant per petį. Be to, visuomenėje norma laikomas „darboholizmas“ jai neatrodo pasididžiavimo vertas dalykas.

„Man atrodo nenormalu dirbti savaitgaliais ar per atostogas. Juk ar mokytojas galės būti džiugi, įdomi asmenybė, jei visą laiką tik dirbs? Tad nematau erdvės didžiuotis darboholizmu. Mokytojas turi būti pailsėjęs, turintis savo gyvenimą ir galintis mokiniams būti pavyzdžiu, įkvėpimo šaltiniu“, – apibendrina Aurelija.