Autorė: Emilija Talandzevičiūtė, 9 kl. (straipsnis parengtas mokyklos leidiniui „Medraščiui“)

Kalėdas mini daugiau nei 160 šalių visame pasaulyje ir švenčia beveik visas pasaulis. Katalikų bažnyčia Išganytojo gimimo diena skelbia gruodžio 25-ąją, stačiatikiai pagal Julijaus kalendorių – sausio 7-ąją. Bet daugeliui žmonių Kalėdos – ne religinė, o šeimos šventė. Vis dėlto visi pritaria, kad ši šventė reiškia Dievo sūnaus Kristaus gimimą, ir niekas neįsivaizduoja, kad galėtų ją švęsti kuriuo nors kitu metų laiku. Tačiau žiemos šventė gruodžio pabaigoje buvo švenčiama ir kitose religijose bei datuojama daug seniau, nei Jėzus vaikščiojo žeme, o jo paties tikroji gimimo diena Evangelijoje nenurodoma.

Visų pirma, svarbu žinoti, kad gruodžio 21-oji – žiemos saulėgrįža, diena, kai saulė pasiekia minimalų aukštį virš horizonto. Ši diena žymi ilgiausią metų naktį ir saulės sugrįžimą. Verta paminėti, kad pačios dienos ilgėti pradeda tik nuo gruodžio 25-osios, todėl įvairiose kultūrose šis tarpsnis įgavo svarbią reikšmę. Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią, ir daugelyje kultūrų yra pažymima įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Šiaurės ir Vidurio Europos gyventojai, minėdami ilgiausią metų naktį, į namus nešdavosi spygliuočius, taip pagerbdami gyvybę, o jų deginimas atnešdavo sėkmę. Senovės egiptiečiai taip pat garbino visus metus žaliuojančius augalus kaip amžino gyvenimo simbolį.

O štai senovės Romoje buvo švenčiamas vienas seniausių, populiariausių ir, mano nuomone, įdomiausių festivalių – Saturnalijos. Šis festivalis buvo skiriamas žemdirbystės, turto, laiko, laisvės ir lygybės globėjo dievo Saturno garbei ir trukdavo nuo gruodžio 17 iki 23 dienos, o beveik visas gruodis buvo skiriamas šventės pasiruošimui. Tai buvo išties triukšminga metų pabaiga. Visi šėldavo, puotaudavo ir gerdavo, nuogi dainuodavo gatvėse, triukšmaudavo, lošdavo viešose vietose. Gatvės būdavo apšviestos deglais, o žmonės, sutikę kitus, pasisveikindavo šūkiu „Io saturnalia!“ Šventės metu pasikeisdavo netgi socialinė santvarka – prie stalo kartu su šeimininkais kartu sėdėdavo, lošdavo ir laisvai diskutuodavo vergai, kai kuriais atvejais jie patys būdavo aptarnaujami. Aristokratai ir senatoriai nusimesdavo prabangius ir luomą simbolizuojančius apdarus, vilkdavosi paprastą togą. Vergai nešiodavo pilleum, arba „laisvės kepurę“, kuri reiškė, kad Saturnalijų metų jie yra laisvi.

Kai kurie romėnai, ypač kariai ir valdžios atstovai, gruodžio 25-ąją išpažino kaip saulės dievo Mitros gimtadienį. Ta diena buvo laikoma švenčiausia metuose, manoma, kad krikščionys ir perėmė iš romėnų tradiciją švęsti Kalėdas būtent tada. Tačiau ši teorija atmesta, nes nors Roma 366 metais oficialiai ir įteisino krikščioniškų Kalėdų šventimą, tai nereiškia, kad tradicija nebuvo įsitvirtinusi prieš tai. Šaltiniai byloja, kad žiemos šventė buvo švenčiama dar nuo III a. pradžios, gerokai prieš tai, kai imperatorius Aurelianas 274 metais įtvirtino dievo Mitros gimtadienį. Todėl daryti prielaidą, kad Kristaus pasekėjai nukopijavo romėnų dievo šventę norėdami pritraukti žmonių būtent tuo metu – klaidinga.

Tikroji Kristaus gimimo diena nežinoma, ji niekur nenurodoma. Viena iš teorijų teigia, kad Marijai apie tai, kad ji susilauks Dievo sūnaus, buvo pranešta kovo 25-ąją, prieš devynis mėnesius iki gruodžio 25-osios. Tačiau kiti prieštarauja, esą jis apskritai gimęs kovo pabaigoje. Tai pagrindžiama faktu, kad piemenys, gimimo naktį prižiūrėję avis laukuose, niekada to nedaro žiemą. Avys, kitaip nei žmonės, gimsta pavasarį, kovo – balandžio mėnesiais, todėl tik tomis naktimis piemenys pasilieka su banda visą naktį. O ir pats Jėzus yra vadinamas Dievo avinėliu, todėl piemenys ir buvo paskirti prižiūrėti jo gimimą.

Krikščionys, matydami kitų religijų šventes, simbolizuojančias saulės grįžimą į tamsą, galėjo lengvai sugretinti jas su savo Dievo garbinimu – Jėzumi, kuris buvo įvardijamas kaip „šviesa tamsoje“, tad manoma, kad jie šią datą pasirinko būtent dėl to.

Vis dėlto neigti, kad krikščionys savinosi papročius, tradicijas ir aktyviai bei žiauriai platino savo religiją vėlesniais amžiais, negalima. Pavyzdžiui, Bažnyčia, matydama, kad seniai įsišaknijusios pagoniškos tradicijos neštis į namus spygliuočius niekur nedings, šią tradiciją pasisavino, o eglės papuošimai anksčiau buvo obuoliai, kurie simbolizavo dangiškąjį sodą.

Taigi, ši nuostabi žiemos šventė turi įspūdingą istoriją bei simboliką. Jos reikšmė ir šventimas keitėsi ir dar keisis per amžius, tačiau manau, kad Kalėdos, kaip tradicija, išliks net ir išnykus organizuotai religijai.