„Mano kelias iki švietimo buvo gana ilgas“, – prisipažįsta „Pažinimo medžio“ psichologė ir socialinių įgūdžių mokytoja Justyna Wierzynska. Pirma gavusi psichologijos bakalauro diplomą, dirbdama globos namuose su vaikais, turinčiais emocinių sunkumų, o vėliau pabaigusi teisės psichologijos magistrą, moteris tik pradėjusi dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje suprato, kad jos kryptis – vaikai ir paaugliai. 

Vėliau atradusi Individualiosios psichologijos institutą, baigė jo rengiamą Tėvų konsultavimo grupę. Šiuo metu Justyna šiame institute siekia individualiosios psichologijos konsultanto kvalifikacijos.

„Adlerietiškas“ požiūris į vaiką jai prilipo ir pasirodė paprastas bei artimas. Todėl visai nenuostabu, kad ilgainiui Justyna ir atsidūrė „Pažinimo medyje“ – vienintelėje mokykloje Lietuvoje, kurioje dirbama vadovaujantis A. Adlerio individualiąja psichologija ir kurioje su šia psichologijos kryptimi pažįstamas visas personalas. 

2013 metais atsidūrusi „Pažinimo medžio“ darželyje, moteris iš pradžių dirbo kaip ikimokyklinio ugdymo pedagogė. Tačiau vėliau mokyklos vadovė pasiūlė persikelti į kitą poziciją ir paskatino siekti psichologo pareigų. 

Darželio auklėtojos darbas psichologei pasirodė labai vertingas profesine prasme. „Dirbau mišrioje grupėje su 2-6 metų amžiaus vaikais, todėl savo akimis kiekvieną dieną stebėjau jų raidą. Viena yra apie tai skaityti knygose, kita – stebėti pačiai“, – apie darbo „Pažinimo medyje“ pradžią pasakoja Justyna. 

Čia ji matė ir vaikų krizinius momentus, ir emocinio pasaulio vystymąsi. Moteris įsitikino, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir skirtingai auga, vystosi savo tempu ir kampais. „Vieno, pvz., motorika vystosi labai greitai, jis nori tyrinėti išorinį pasaulį, o kitas vaikas nori likti savo vidiniame pasaulyje ir iš lėto jaukintis jį supančią aplinką“, – pasakoja ji.

Šiuo metu psichologė pradinėms klasėms ir penktokams veda socialinių įgūdžių pamokas, be to, šiemet pradėjo šiuos įgūdžius lavinti ir priešmokyklinėse klasėse. Negana to, Justyna individualiai dirba su paaugliais. 

Kodėl jos gyvenime tiek paauglių? Justyna prisipažįsta, kad, pradėjusi darbą švietime, ketino apsistoti ties pradinukais, tačiau su paaugliais patirtas sėkmės jausmas ir lengvai užsimezgantis ryšys leido jaustis saugiai, nors ji iki šiol nemažai dirba ir su pradinukų tėvais. 

Tačiau yra viena išimtis – moteris privačiai nekonsultuoja savo mokinių. Kodėl? Justyna paaiškina kad privačioje praktikoje ir mokykloje skiriasi jos vaidmuo, todėl vaikas vėliau klasėje gali jaustis nesaugiai arba net kažkoks kitoks nei visi. Galiausiai, privačiai besikonsultuojantis mokinys gali turėti lūkestį, jog gaus daugiau dėmesio, nes jis psichologę artimiau pažįsta. Lygiavertiškumą ir bendrystę puoselėjančioje organizacijoje tai nebūtų gerai, pastebi Justyna. 

Paklausta, kodėl nedirba tik su privačiomis konsultacijomis, Justyna iškart atsako – tik konsultuojant liktų per mažai ir per siauros veiklos. Jai patinka bendrauti su žmonėmis, kuriems gali atiduoti daugiau savęs. Be to, mėgsta ir darbą su grupėmis, ypač kai mato, jog grupė kažką sau išsineša, kai galima stebėti grupės santykių pokyčius. „Galiausiai, taip jaučiu pilnatvę, esu visapusiškesnė, lankstesnė ir užpildyta“, – sako ji. Kadangi Justyna turi didelį priklausymo jausmą, jai kaip oro reikia darbo su grupėmis, kad jaustųsi save realizuojanti ir reikalinga.

O už mokyklos ribų Justyna… šoka. Lotynų Amerikos šokiai – viena didžiausių jos aistrų, padedančių atsipalaiduoti, pajudėti, jaustis moterimi. Šokis su partneriu suteikia dar kitokių patirčių, nes tenka pajusti ne tik save, bet ir kitą žmogų, išmokti būti kartu. Nesvetimi jai ir kiti atsipalaidavimo būdai: bėgimas, skaitymas, kelionės kalnuose. „Jei yra atostogos, tai būtinai turi būti kalnai, tada nereikia nė jūros“, – šypsosi psichologė.

Paklausta, kas jai svarbiausia gyvenime, Justyna ilgai negalvojusi atsako – matyti kitą žmogų širdimi. Ji į santykį sakosi einanti širdimi ir tikisi, jog ir kitiems tai gali pavykti.

Nuotrauka: K. Petrošienės.