Spalis – aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) sąmoningumo mėnuo. Šia sritimi „Pažinimo medyje“ rūpinasi logopedė – spec. pedagogė Evelina Radzivonaitė.

Evelina darbą su vaikais pradeda ne nuo sunkumų, kuriuos jis patiria mokykloje, o nuo vaiko pamatymo. Pirmiausia, anot jos, reikia suprasti, kas vaiką džiugina, įkvepia, kur veda jo smalsumas, kaip jis jaučiasi ir net ką, pvz., patyrė savaitgalį. Ir tik vėliau teiraujamasi, kaip jam sekasi susikaupti. Tada ir paaiškėja, kur konkrečiai vaikui reikia pagalbos ir kokias užduotis reikia paruošti, kad jaustų motyvaciją jas atlikti. Evelina – tarpininkė tarp mokytojo ir mokinio, paprastas užduotis paverčianti šiek tiek kitokiomis. 

Specialistė sako, kad tikėjimas vaiku yra visa ko pagrindas. Jei tarp vaiko ir mokytojo užsimezga nuoširdus ryšys, vaikas, susidūręs su sunkumais, kreipsis pagalbos, o ne užsidarys. Ryšys su mokytoju padeda vaikui kurti ir palaikyti savo paties motyvaciją. O motyvacija yra neatsiejamai susijusi su gebėjimu sukaupti dėmesį. JAV mokslininkai tyrimais patvirtino, kad motyvuoti žmonės kur kas ilgiau išlaiko dėmesį. 

Vaikai, kuriems sunku sukaupti dėmesį, ne tik kritiškai žiūri į save, bet neretai ir iš aplinkos sulaukia gana daug negatyvo. Dirbant su jais, svarbu kartu identifikuoti dabartinę situciją ir išsikelti tikslą, taip pat sutarti laikytis susitarimų ir namie, ir mokykloje. 

Užduotys dėmesio nesukaupiantiems vaikams neturi būti per sunkios. Priešingu atveju kyla elgesio problemų rizika. Evelina pasakoja savo kabinete ne kartą susidūrusi su situacija, kai vaikai tampa nesukalbami, nes užduotys tiesiog neatitinka jų lygio ir, priešingai, motyvuotai dirba, kai užduotys tinka. Todėl pamokos plane įrašas „Aptarti, ko mokėtės praėjusį kartą“ atsiranda ne šiaip sau: pasikartojimas vaikui kelia jausmą „aš galiu, aš atsimenu“, o su tokiu jausmu jis gali mokytis sunkesnių dalykų.

Bet kurį vaiką motyvuoja ir įkvepia sėkmė, todėl svarbu įvardinti, kur vaikui sekasi ir ką jis atlieka sėkmingai. Kartu tai proga laisvai veikti tai, kas džiugina.

Tačiau tokios bendros frazės kaip „tu dar pasistenk, dar padirbėk“ niekaip nepadeda, nes vaikui reikia konkrečių žingsnių įvardinimo, pagalbos susiplanuojant darbą, organizuojant ne tik dieną, bet ir užduoties atlikimą pamokoje. Todėl reikėtų, kad vaikas galėtų žodžiu įvardinti, ko iš jo norima atliekant užduotį. Suprantama, kad realybėje tai ne visuomet įmanoma, tačiau didelę reikšmę turi bet minimalus dėmesys ir mokytojo signalas, kad vaikas jam rūpi. Tai padeda vaikui augti savireguliuojantis ir sutelkiant dėmesį. 

Vaikai su dėmesio sutrikimais gali patirti sunkumų bendraujant su bendraamžiais, todėl labai svarbia praktika tampa pokalbiai ryto ratuose, kai visi dalyviai gali išsakyti nuomonę, ką nors kitiems paaiškinti, vystyti tarpusavio supratimą ir palaikyti vieni kitus. Nes koks gali būti mokymasis, jei verda emocijos? Toks bendruomeniškas dalinimasis ratuose ugdo daug naudingų savybių, be to, kiekviena asmenybė su unikaliu požiūriu prisideda prie problemos sprendimo. 

Evelina atkreipia dėmesį ir į kokybiškas pertraukas bei prisipažįsta svajojanti įrengti vaikams erdvę, kurioje jie pertraukų metu galėtų save išreikšti fiziškai. Kodėl? Todėl, kad judėjimas yra labai stipriai susijęs su gebėjimu susikaupti. 

Beje, mokykloje kartais patartina naudoti ir garsą izoliuojančias ausines. Jos sumažina dirgiklius ir padeda koncentruoti dėmesį arba bent jau vaiko stipriai nenuvarginti dėl aplinkoje vykstančių dalykų analizavimo. Juk žmogaus smegenys nuolat budi, o klausa yra sensorius, siunčiantis informaciją joms ir dieną, ir naktį.

Nuosekliai ir kryptingai dirbant su dėmesio koncentracija, anksčiau ar vėliau pasimato dideli pokyčiai. Kai kurie net viršijantys geriausius lūkesčius. Evelina sako, kad vaikams gali vis dar būti sunku sukaupti dėmesį, bet palaipsniui išmokstama pasakyti, kad jiems reikia pabūti vieniems kelias minutes arba net prisipažinti, jog šiandien neturi jėgų įveikti užduotis. Tai savistabos ir savęs reguliavimo kelias. Svarbiausia, kad reguliuoja ne mokytojas, o pats vaikas: mokydamasis pažinti save ir suvaldyti savo kūną.