„Vaikystėje sakydavau: „Užaugusi būsiu darželio auklėtoja“, – teigia šešerius metus „Pažinimo medžio“ darželyje dirbanti auklėtoja Audronė Jautakienė. Jos giminėje daug pedagogų: senelis buvo kaimo mokytojas, mama dirbo mokytoja muzikos mokykloje, turi tetų ir pusseserių mokytojų, todėl gali būti, kad ta trauka pedagogikai perduota per giminės liniją.

Auklėtojo profesiją Audronė „pasimatavo“ dar paauglystėje, kai vasaromis dirbdavo darželyje šeimininkute ir stebėdavo ten vykstantį gyvenimą, tačiau baigusi mokyklą visgi pasuko kitu keliu.

Audronė prisipažįsta, kad jai patinka mokytis ir kaupti įvairią patirtį. „Esu amžina studentė. Teko studijuoti lietuvių kalbos filologiją, socialinę pedagogiką ir psichologiją, ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą. Neatmetu galimybės, kad mokysiuosi ir dar ko nors nauja“, – juokiasi ji.

Prieš ateidama į darželį Audronė išbandė ne vieną darbą. Ji yra dirbusi bibliotekoje, mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, laikraščio redakcijoje ir vienoje įmonėje kalbos tvarkytoja, netgi teismo posėdžių sekretore, o knygų kalbą redaguoja iki šiol. Auklėtoja labai gerai pamena tą dieną, kai artimas žmogus pasiūlė išbandyti auklėtojos darbą „Pažinimo medžio“ darželyje. „Supratau, kad dabar tam tikrai atėjo laikas, nes turiu kuo dalytis ir noriu tai daryti“, – apie savo profesinį apsisprendimą pasakoja Audronė.

Jos manymu, vaikų ugdymas – vienas prasmingiausių darbų, tačiau ir didelė atsakomybė. „Pirmieji septyneri metai žmogaus gyvenime labai svarbūs. Tai tarsi namo pamatai: ką tuo metu sudedame į mažą žmogutį, tas lieka visam laikui. Todėl visi suaugusieji, tuo metu esantys šalia vaiko, jam daro didelę įtaką. Vadinasi, labai svarbu, kokios tų žmonių vertybės, požiūris į gyvenimą, kitus žmones ir pan. Dėl to pedagogas turi nuolat pats augti, tobulėti kaip asmenybė,“ – pasakoja Audronė.

Kai ji pradėjo dirbti „Pažinimo medžio“ darželyje, jis dar vadinosi „Namų darželiu“.

„Jau pirmą kartą įžengusi pro duris pajaučiau namų dvasią. Tada pagalvojau: šio darželio aplinka paprasta, jauki, natūrali, bet juk iš tikrųjų mažiems vaikams ir nereikia jokių įmantrybių! Jiems svarbu suaugusiojo vidinė šiluma, apkabinimas, padrąsinantis žodis. Taip, mūsų vaikai, kaip ir visi vaikai, žaidžia, bėgioja, patriukšmauja ir visgi ore tvyro kažkokia ramybė, – tvirtina Audronė. – Ilgiau čia padirbusi supratau, kad mūsų darželis orientuotas į gelmę. Man, kaip žmogui, artima jame taikoma Valdorfo pedagogika ir humanistinė pedagogika. Stengiuosi įsiklausyti į kiekvieną vaiką, pajausti jo vidinį ritmą ir pagal galimybes prisitaikyti, suprasti jo poreikius ir juos atliepti, priimti jį tokį, koks yra.“

Audronė džiaugiasi stipria darželio bendruomene, kuri sąmoningai telkiama ir puoselėjama per bendras šventes, talkas, išvykas. „Karantinas geriausiai parodė mūsų tarpusavio ryšį: sunkiu visiems periodu palaikėme vieni kitus, su tėveliais susirašinėjome ne tik ugdymo klausimais, bet ir dalijomės kasdieniais džiaugsmais bei rūpesčiais, patiekalų receptais ir kt.“, – prisiminė ji.

Pasak Audronės, „Pažinimo medžio“ darželį renkasi ne bet kokie tėvai. Paprastai prie bendruomenės prisijungia tie, kurie pripažįsta, kad sėkmingas vaiko ugdymas vyksta tada, kai tėvai ir pedagogai veikia viena kryptimi, todėl sutinka glaudžiai bendradarbiauti ir net keisti šeimos įpročius.

„Iš vaikų yra ko pasimokyti. Pirmiausia – tikrumo, t. y. nusiimti visas kaukes, negalvoti apie savo įvaizdį ir pan. Jie geba atsirinkti, kas yra nuoširdu, nesuvaidinta, džiaugtis mažais dalykais, nesirūpinti tuo, kas bus rytoj ar po kelių dienų. Jų bendravimas paprastas: čia susipyko, čia susitaikė ir gyvena toliau be jokių nuoskaudų, todėl man kiekviena diena, praleista su jais, vertinga ir skatina pamąstyti apie daugelį dalykų“, – teigia pedagogė.

Ar užauginus vaiką negaila jo paleisti? „Tai tikrai nelengva, – sako Audronė. – Kasmet artėjant priešmokyklinukų išleistuvėms apima liūdesys. Prisimenu kiekvieno išeinančio vaiko kelią darželyje, jautrius momentus. Kita vertus, ir džiaugiuosi, nes matau, kaip jie užaugo, pasikeitė, tapo pakankamai savarankiški ir jau pasiruošę eiti toliau. Po truputį susigyvenu su ta mintim ir atėjus šventei širdis būna rami.“

Ne paslaptis, kad darbas su vaikais reikalauja nemažai fizinių ir psichinių jėgų, todėl, Audronės nuomone, svarbu ir kokybiškai pailsėti, turėti pomėgių. „Man geriausias poilsis – buvimas gamtoje, todėl savaitgaliais stengiuosi išvažiuoti iš miesto ir bent kiek pabūti tyloje. Patinka keliauti, važinėti dviračiu, plaukioti, skaityti dvasią auginančias knygas. Dar viena sritis, kuri mane labai traukia, – astrologija. Jau daugelį metų gilinuosi į ją.“