Lapkritį pradėjo karaliauti tamsa, lietūs ir dargana, stojo išskridusių paukščių tyla, klaidina tamsos šešėliai. Lapkričio 11 d. minima Šv. Martyno diena ir švenčiama Žibintų šventė, kurios metu Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse buriasi darželių ir mokyklų bendruomenių vaikai su mokytojais ir tėvais, gaminami žibintai ir kurstoma vidinė žmogaus šviesa, ugdoma atjauta ir dosnumas.
Darželiai ir mokyklos „Pažinimo medis“ šios tradicijos laikosi nuo pat įkūrimo prieš 17 metų.
Žibintų švente siekiame uždegti mažytę ugnelę kiekvienoje širdyje ir šeimoje, šviesą mūsų viduje. Šiuo laikotarpiu vaikams geriau sekasi susikaupti ir išgirsti save, o Žibintų šventės metu įžiebta šviesa neblėsta ir suteikia mažiesiems drąsos ir ryžto daryti gerus darbus, pastebėti nuliūdusį ir ištiesti jam pagalbos ranką, – sako „Pažinimo medžio“ direktoriaus pavaduotoja ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui Ana Račiuvienė
Gerasis žibintininkas
Žibintų šventės vakarą pasirodo gerasis Žibintininkas, keliaujantis tamsiomis gatvėmis ir apšviečiantis kelią tiems, kurie neryžtingai eina ar klaidžioja tamsoje. Pastebėjęs didesnį būrį žmonių, Žibintininkas uždega jiems laužą, kad žmonės nurimtų, pabūtų drauge, sušiltų ir pasidalytų savo vidine šviesa su tais, kam to labiausiai reikia. Šis žmogus apšviečia mums kelią, pastiprina mus ir tada mes patys galime nešti savo šviesą ir dalytis ja su kitais, – tarsi pasaką sekdama, apie šventės prasmę kalba A. Račiuvienė.
Lapkričio 9-13 d. „Pažinimo medžio“ darželiuose Vilniuje ir Kaune sutemus įsivyravo ypatinga, beveik sakrali atmosfera. Klegant mažiesiems ir šnabždant suaugusiesiems, skambant varpeliams ant mokytojų kepurių, vyko eisenos link laužo su pačių pasidarytais žibintais, susibūrusieji dainavo nykštukų daineles, tamsoje tik su žibintų šviesa ieškojo netoliese paslėptų Žibintininko vaišių.
Kiekvienas vaikas tėveliuose ieško žibintininkų, rodančių jiems kelią. Įkvėpti tos šviesos, jie išmoksta dalintis šviesa su kitais. Visus raginu dažniau dalintis savo šviesa ir nušviesti kelią kažkam, kas pasiklydo tamsoje. Dalinkitės šviesa su kitais ir niekada nepasiklysite patys, – apie Žibintininko metaforą pasakoja A. Račiuvienė.
Nykštukų žaidimai
Gamta ruošiasi artėjančios žiemos miegui, žalia gyvybės spalva nyksta, įvairiomis spalvomis mirgėję lapai užklojo žemę. Vaikai nuo seno tiki, kad dabar ateina požemių laikas. Mažieji žino – požemiuose karaliauja nykštukai, slepiantys brangakmenius.
Vilniaus Jeruzalės mikrorajone įsikūrusio „Pažinimo medžio“ darželio ikimokyklinio ugdymo mokytoja Edita Petrauskienė dalinasi vienu vaikų mėgstamiausių žaidimu, žaidžiamu prie magiško Žibintų šventės laužo. Dainuodami ir šokdami, mažieji lavina ne tik balsą ir kalbą, bet ir vaizduotę bei kūrybiškumą, palydint žodžius mokytojų ar net jų pačių sugalvotais judesiais.
Nykštukų žaidimas
Keliavau plačiais keliais
Ir siaurais takeliais,
Kol už jūrų, už kalnų
Sutikau vaikelį.
Klausė jis: „Kur gyveni,
Gal požemių šaly?“
Atsakiau, kad gyvenu
Pliaukšėjimo šaly.
Toliau dainuojama taip pat, paskutinę eilutę pakeičiant į „trepsėjimo šaly“, vėliau į – „mirksėjimo šaly“, „apsikabinimų šaly“, „miegojimo šaly“ ir pan. E. Petrauskienė kviečia tėvelius namie dainuoti kartu su vaikais, kurti melodiją bei judesius šiai dainelei ir leistis į stebuklingą fantaziją, lydėsiančią ir šildysiančią tamsiais vakarais.
