Ar čia aš, ar disleksija?

Disleksijos pažinimui skirtame „Neskaitymo festivalyje“ (organizatorius – Lietuvos audiosensorinė biblioteka) klausėmės „Pažinimo medžio“ 9-toko Baltramiejaus pranešimo. Gimnazistas pasakojo apie gyvenimą su disleksija nuo pirmos klasės iki dabar, dalinosi mokymosi metodais, padedančiais lengviau mokytis, ir pristatė savo kūrybą – daugiau nei 600 miniatiūrų parodą „Išsivystęs“ ant savo paties perdirbto popieriaus lakštų.

Mokykla: mano disleksijos pradžia

Man rodos, visi žmonės, kai kalbama apie disleksiją, galvoja apie mokyklą, kad visas veiksmas vyksta mokykloje, ten kyla visi sunkumai ir iššūkiai, taip ir yra.

Pirmose klasėse, kai mano auklėtoja pastebėjo, kad turiu mokymosi sunkumų, mano tėvai iš karto ėmėsi veiksmų, pastoviai, kai buvau mažas, ėjau į visokias įstaigas, kabinetus, ekstra klases, tačiau niekada nežinojau, kodėl – man niekada niekas nepaaiškino, kad turiu disleksiją, niekada nežinojau, kodėl aš turiu tiek daug mokytis palyginus su kitais vaikais.

Pvz., pirmose klasėse, kol kiti vaikai eidavo į lauką žaisti, aš turėjau eiti į matematikos ir lietuvių kalbos pamokas. Tad pati pradžia disleksijos yra visai nesąžininga, kartais būna baisu, kai nežinai, kur ir kodėl tave veda, būna sunku, kartais liūdna ar net gėdinga.

Mokykla: sunkumai, su kuriais aš susidūriau

Be tokių jausmų, aišku, buvo ir daug sunkumų pamokų metų, turėjau paprasčiausius disleksijos požymių sunkumus: kairės ir dešinės atskyrimo, maišiau dalybos ir daugybos sąvokas, sunkumai skaityti bei rašyti, daug dalykų iki šiol nežinau, niekada neišmokau daugybos lentelės, nemeluosiu, nelabai moku lietuvišką abėcėlę, nežinau, kaip skaityti mechaninį laikrodį. Tokie sunkumai man dažnai padarydavo mokyklą ir ypač pamokų laiką pragaru Žemėje, tačiau būnant visai vaiku, man mokslai nelabai rūpėjo, dažniausiai galvodavau apie draugus ir žaidimus, daug pamokų metu piešdavau ir žiūrėjau pro langą.

Dėl mano nesusikaupimo ir visiško nerūpesčio mokykla, mano pažymiai nebuvo pavyzdiniai, mokydavausi ketvertais–septynetais. Tačiau dabar, kai esu kiek paūgėjęs, mokykla man yra kiek svarbesnė, labiau stengiuosi suprasti ir dedu dar daugiau darbo, aišku, dar yra daug sunkumų, tačiau mano noras, motyvacija ir užsispyrimas yra tai, kas man labiausiai padeda.

Tad praeitais metais mano metinis vidurkis buvo 9,43. Ką aš tokio darau, kad taip gerai mokausi?

Kaip aš pradėjau geriau mokytis ir kokią pagalbą aš gaunu iš mokyklos?

Noriu iš karto jus perspėti, kad tikriausiai aš jums nieko naujo nepasakysiu, tikrai nesu išradęs kažkokio naujo ultimate mokymosi būdo, viską, ką aš naudoju, radau internete ir pritaikiau tuos būdus, kurie palankūs man.

Čia turbūt ir yra pagrindinė mintis šios temos, kad kai turi sunkumų ir paprastas būdas tau neveikia, reikės įdėti daug daugiau darbo nei kitiems ir pritaikyti būdus sau, svarbu bandyti ir būti lanksčiam.

  • Pirmas ir pagrindinis dalykas, kurį aš naudoju, yra Flash cards, tai yra kortelės, kur vienoje pusėje aš pasirašau klausimą, o kitoje jo atsakymą, be galo paprastas mokymosi būdas, tačiau esu ne vieną dešimtuką gavęs tik pasirašant klausimą, atsakymą ir keletą kartų į jį atsakant.
  • Taip pat man labai svarbu atmosfera ir vieta, kurioje aš dirbu. Jei dirbu prie stalo, kur valgau, žaidžiu, miegu, piešiu, tada susikaupti darbui yra ne itin lengva, tad esu linkęs mokytis bibliotekose, kavinėse, mokykloje po pamokų ir t. t. – taip visą darbo laiką jaučiuosi pilnai įsitraukęs į užduotis ir būna net smagu, taip pat pastebėjau, kad net tiesiog būnant kavinėje, bibliotekoje ar šiaip tarp žmonių, mano pasitikėjimas savimi padidėja.
  • Be laiko planavimo arba bent iš anksto pasiruošimo toli niekur nenueičiau. Anksčiau mokydavausi kontroliniam dieną prieš, kas nebuvo palankiausias metodas, tad dabar mokausi porą ar tris dienas iš anksto mažesniais kiekiais, kas man padeda susikaupti darant kitus namų darbus bei savęs neužkrauti ir realiai neskubom pasiruošti kontroliniam.
  • Naudoju viską, ką man suteikia mokytojai, kai yra ateinantis kontrolinis, aš ne tik paskaitau sąsiuvinį ir praverčiu vadovėlį, bet kartojuosi iš užduočių lapų, kuriuos man duoda kaip klasės darbą, žiūriu į padarytas pratybų užduotis, jei yra „Eduka“ ar kita internetinė užduotis duota, pražiūriu ir ją.

Spėju, nieko naujo jums nepasakiau, tačiau svarbiausias dalykas čia yra pritaikyti visą šitą sau, gal kažkas visai tau netinka, gal kažkas iš dalies, jei tik truputį pakoreguotum.

Taip pat norėčiau paminėti, kad anksčiau gaudavau pagalbą iš mokyklos atsiskaitymo metu, kas man tikrai padėdavo. Galėjau naudoti taisyklių sąsiuvinius per visus lietuvių, matematikos, geografijos ir istorijos atsiskaitymus, be kurių sunkiai pereičiau klases. O dabar nieko nebenaudoju, nes pradėjau savarankiškai dirbti.

Vis dėlto man kyla klausimas – jei man nebūtų suteikta tokia privilegija, ar aš dabar būčiau akademiškai stipresnis?

Mano santykis su anglų kalba

Kai buvau mažas, žiūrėdavau labai daug angliškų filmukų ir animacijų, tad man kaip ir visada anglų kalba buvo be galo paprasta, tačiau iš specialiosios pedagogės Redos sužinojau, kad gal man ne šiaip gerai sekasi.

Pasirodo, kadangi aš iš anksto gavau daug angliško turinio, mano smegenys anglų kalbą priėmė kaip vos ne gimtąją kalbą.

Kas iš pradžių gali atrodyti puiku, kad gerai suprantu antrą kalbą ir kalbu, ir mokausi, tačiau su tuo man dažnai ateina daug problemų turint disleksiją. Be galo dažnai man sunku atsiminti lietuvišką žodį, bet žinau jį angliškai. Tad kai kalbu su žmonėmis, darau prezentaciją, rašau kažką, tenka kalbėti su autobuso kontrole, esu susitikime ir neprisimenu lietuviško vertimo, tenka sakyti angliškus žodžius, kas yra labai kartais varginantis ir užknisantis dalykas.

Blogiausia yra, mano manymu, kad nors man sunku gramatiškai teisingai rašyti lietuviškai, turėtų angliškai būti lengviau, tačiau ne, man rodos, galimai net blogiau.

Sunkumai atsimenant informaciją

Sunku ne tik mokykloje atsiminti kai kurias detales, bet asmeniniame gyvenime dar labiau, nesu niekada atmintinai išmokęs kažkieno numerio, nemoku skaityti mechaninio laikrodžio, man yra labai labai labai labai sunku prisiminti žmonių vardus, kas, neseniai sužinojau, yra disleksijos požymis, tad kai susipažįstu su naujais žmonėmis, juos iš karto perspėju, kad man reikės laiko įsiminti jų vardus.

Emociniai sunkumai

Tiesą sakant, aš visai pamiršau, kad disleksija gali sukelti emocinių sunkumų, arba aš niekada nepadariau tokios išvados.

Manau, dažnai žmonės nesupranta, kad turėti disleksiją gali būti ne tik liūdna ir sunku, bet dažnai gėda, pikta ir emociškai varginantis dalykas.

Kai kažko nesuprantu, nes tekstas ar žodžiai man per sunkūs ir taip nutinka labai dažnai, jaučiuosi nevertas mokytis, jaučiuosi durnas ar nesumanus, lyg būčiau atsilikęs, būna gėda, kai kiti supranta ir jiems lengva, o man reikia daugiau laiko, po kiek laiko tokios situacijos atsibosta ir tampa be galo varginančios, nebėra noro stengtis, siekti savo tikslų ar palaikyti santykio su savo mylimaisiais ar aplinka.

Visa tai skamba gana dramatiškai, tačiau jau seniai taip jaučiuosi, išmokau suprasti ir susiradau būdų, kaip sau paaiškinti, taip nenuriedant iki perdegimo.

Taip pat man padeda prašyti pagalbos iš kitų žmonių, neapsiriboti vien savo jėgomis. O dažniausiai, kai jau pasidaro sunku, žinau, kad po kiek laiko viskas atsistatys, tad kartais tenka paprasčiausiai išlaukti sunkesnius jausmus. Tokios pertraukos ir pagalba iš žmonių man padeda vėl susirasti sau vietą.

Miniatiūros ir jų istorija

Pagaliau priėjome įdomesnę temą apie meną ir mano kūrybą.

Norėčiau pradėti apie savo miniatiūras, kurios šiandieną eksponuojamos Nacionalinėje dailės galerijoje. Jos buvo mano aštuntos klasės metinis projektas, su kuriuo aš dirbau apie pusę metų.

Gaminau savo popierių, dabar nesigilinsiu, kokiu būdu, nes daug laiko neturiu, iš viso mano tikslas buvo padaryti 600 popieriaus lapų ir kiekvieną jų iliustruoti. Tai buvo labai ilgas ir įdomus projektas, tad jei įdomu, kviečiu ateiti su manimi pakalbėti apie jį.

Kūrybos pradžia

Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia, kiek laiko aš piešiu ar kuriu, nelabai žinau, kaip jiems atsakyti, dažniausiai sakau, kad mes visi darželyje piešdavome, tad turbūt tai mano pradžia. Kai trupučiuką užaugau, pradėjau eiti į dailės būrelius, tačiau niekada ilgai juose neišbūdavau, o prieš kelis metus įstojau į Vienožinskio dailės mokyklą, kurioje esu iki šiol, ir pradėjau namie tapyti paveikslus, ką ir toliau darau.

Tokia trumpa istorija, kaip aš pradėjau kurti. Tačiau menas visada būdavo mano kasdienybės dalis, tad nėra pradžios.

Disleksija ir menas

Priėjome pabaigą, tad norėčiau pabaigti tuo, kad disleksija man nėra blogas ar gyvenimą keičiantis dalykas, aš nesu kažkoks nubaustas prakeiksmu. Manyčiau, gal kaip tik apvirkščiai, nežinau, ar būčiau toks, koks esu be disleksijos, nežinau, ar būčiau atradęs meną, kuris man tiek daug reiškia.

Aišku, sunkumai, kurie ateina su disleksija, nėra malonūs, bet jie tikrai yra niekas, palyginus su tuo, ką aš iš jos gaunu. Manau, kažkokiu keistu būdu ji mane atvedė prie meno, kuris dabar man leidžia save išreikšti, padeda rasti žmonių, su kuriais jaučiuosi gerai, duoda man nerealias pozicijas ir begalinę motyvaciją.

(kalba netaisyta)

„Pažinimo medžio“ mokiniui, kuriam nustatyta disleksija, sudaromas individualus mokymo(si) pagalbos planas, kuriame atskleidžiamos jo stiprybės ir patiriami sunkumai, jais remiantis parenkami pagalbos ugdymui(si) metodai ir priemonės, kad vaikas galėtų sėkmingai mokytis ir siekti kuo aukštesnių rezultatų.