Apie prepaauglystę kalbama dar labai mažai, nors daugelis tėvų praktikoje pastebi vaikų fizinius ir elgesio pokyčius jau nuo maždaug 9 metų – trečioje klasėje.
Vaikai ūgteli, pradeda ryškėti pirmieji lytinės brandos požymiai. Atrodo, dar visai neseniai vedėme vaiką į pirmą klasę, dar tik keitėsi pieniniai dantys, o štai dabar – jau pastebime pirmuosius plaukelius pažastyse… Keičiasi ne tik išvaizda – keičiasi ir vaiko elgesys. Jis vis dažniau priešgyniauja, atsikalbinėja, ima skeptiškai žiūrėti į tėvus. Atrodo, lyg ir dar per anksti elgtis kaip paaugliui? Tėvai dažnai nežino, kaip į tai reaguoti.
Pabandykime pažvelgti, kas vyksta su vaiku ir kaip tėvams susiorientuoti šiuo laikotarpiu. Terminą jau turime – tai prepaauglystė.
Kada prasideda ir baigiasi prepaauglystė?
Prepaauglystė paprastai prasideda apie 9-uosius gyvenimo metus. Ji baigiasi tada, kai prasideda tikroji paauglystė – mergaitėms su pirmosiomis mėnesinėmis, berniukams – su pirmosiomis poliucijomis.
Pirmasis uždavinys šiame amžiaus tarpsnyje – priimti kūno pokyčius
Keičiantis kūnui, vaikas pradeda nuolat savęs klausinėti: ar tai normalu? Ar gražu? Atsiranda pirmieji kompleksai. Tyrimai rodo, kad vaikai, turintys pasitikėjimu grįstą ryšį su tėvais, apie lytiškumą mieliau kalbasi būtent su jais. Todėl trečioji klasė – tinkamas laikas pradėti kalbėti apie lytiškumą. Kad vaikas išmoktų priimti savo kūno pokyčius natūraliai ir sveikai.
9 metų krizė
Kaip ir daugeliui svarbių raidos šuolių, prepaauglystei būdinga 9 metų krizė. Ji būtina – tai laikotarpis, kai vaikas pradeda formuoti asmeninį identitetą ir atsiskirti nuo tėvų.
Krizė kyla dėl dviejų priešingų poreikių:
- atsiskirti nuo tėvų,
- išlaikyti saugumo jausmą, kurį suteikia priklausymas šeimai.
Taip vaikas tarsi stovi viena koja ant vaikystės, kita – ant paauglystės platformos.
Formuodamas savo identitetą, vaikas ima kvestionuoti viską, kas iki tol atrodė nekvestionuotina: tėvų taisykles, vertybes, tradicijas, požiūrį. Kam to reikia? Kad galėtų atskirti save nuo tėvų ir kurti savąjį „aš“. Tai procesas, kai jis viską „pakelia“, peržiūri, permąsto: „Kas aš esu?“, „Kaip aš noriu gyventi?“, „Kas man patinka, o kas ne?“
Vaiko akyse tėvai praranda autoritetą, jis ima juos lyginti su kitų tėvais, šeimos gyvenimo būdą – su kitų šeimų modeliais. Tai gali būti skaudu, bet būtina.
Tyrimai rodo, kad „tėvų nukarūnavimą“ paaugliai išgyvena kaip netektį. Remiantis Tarptautinio ligų klasifikatoriaus duomenimis, apie 40 proc. paauglių dėl to patiria lengvesnės ar sunkesnės formos depresiją. Tad mūsų prepaaugliui – tikrai sunkiau nei mums.
Ir tik nuo tėvų reakcijų priklausys, kaip vaikas žengs į paauglystės pasaulį: ar tai bus karas, ar taika?
Kaip padėti savo vaikui?
1. Išlaikykite pusiausvyrą tarp savarankiškumo ir saugumo.
Gerbkite vaiko ribas: jo teisę turėti privatumo – užsidaryti kambaryje ar vonioje (nepamirškite pasibelsti prieš įeidami). Normalu, kad vaikas norės vis daugiau laiko praleisti su draugais, įsilieti į bendraminčių grupes.
2. Keiskite tėvystės stilių į demokratišką. Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą, ypač susijusį su jo gyvenimu.
Ne tik nurodykite, ką daryti, bet ir užduokite klausimus: „Ką ketini daryti?“, „Kaip manai, kaip geriausia išspręsti šią problemą?“, „Kas tau trukdo tai įgyvendinti?“
3. Išlaikykite artimą ryšį. Ieškokite bendrų ritualų, skirkite kokybiško laiko tik jums dviem.
Gal tai bus 30 minučių kasdien – svarbiausia, kad tas laikas būtų malonus, be moralų. Leiskite vaikui siūlyti veiklas.
4. Domėkitės vaiko gyvenimu.
Atspindėkite jo jausmus, dalinkitės savo patirtimi, bet nesmerkite ir nemoralizuokite. Jūsų vaikas auga – augti turi ir jūsų santykis. Jis pamažu tampa dviejų skirtingų, autentiškų asmenybių bendravimu.
Parengė „Pažinimo medžio“ darželių ir mokyklų įkūrėja, psichologė, švietimo ekspertė Audronė Kancė-Grdzelišvili
Publikuota 15min. portale
