Iš patirties spėju, kad daugiau nei pusė šeimų, auginančių 5–11 metų (o kartais ir vyresnius) vaikus, rytais susiduria su daugmaž panašiu scenarijumi. Kažkuris iš tėvų žadina vaiką. Vaikas nenoriai pakyla iš lovos po keleto pakartotinių žadinimų.
Tuomet prasideda ilgas rytinio susiruošimo etapas: lovos klojimas, prausimasis, apsirengimas, pusryčiai – ir ties kiekvienu žingsniu vaikui bent po kelis kartus reikia priminti, kad paskubėtų.
Jis vis užsiima pašaliniais dalykais, „tempia gumą“. Iš namų greičiausiai visi išvažiuoja, jei ne susipykę, tai bent jau susinervinę ir įsitempę. Kūnas į tai reaguoja kaip į stresą.
Girdėta? Patirta? Norisi rytą pradėti ramiau?
Prieš pereidama prie rekomendacijų, noriu pakviesti jus paanalizuoti ir geriau įsisąmoninti, kas iš tiesų vyksta. Įvardyti, kur yra pagrindinė tėvų daroma klaida, kuri visą rytinį scenarijų pasuka ne ta linkme. Užvesiu jus ant kelio.
Kieno atsakomybė?
Svarbiausias klausimas, kurį noriu užduoti, yra toks: kam šiame scenarijuje priklauso atsakomybė nepavėluoti į mokyklą ar darželį – jums ar vaikui? Kieno tai problema?
Jei jūs kiekviename žingsnyje raginate savo atžalą paskubėti, primenate, ką po ko jam reikia padaryti, panašu, kad vaiko nepavėlavimas į ugdymo įstaigą yra jūsų atsakomybė. Vaikui telieka atsipalaiduoti ir, geriausiu atveju, paklusniai vykdyti jūsų nurodymus.
O kadangi paklusnūs vaikai egzistuoja tik mūsų fantazijose, realybėje turime mažą žmogų, kuriam labai smagu tikrinti mūsų ribas ir jaustis galingu bent tuo, kad gali „pažaisti mūsų nervais“. Be to, vaikas šventai tiki ir pasitiki jumis – kad jūs, būdami suaugę, užtikrinsite, jog visur spėsite laiku.
Taigi, jei sąžiningai sau pasakote, kad pasiėmėte vaiko problemą, kitas klausimas turėtų būti: „Kaip padaryti, kad tai taptų vaiko problema?“ arba „Kaip perduoti vaikui atsakomybę už save?“ Juk visi norime užauginti savarankiškus, savo laiką planuoti ir valdyti gebančius žmones, net jei tai bandome daryti per kontrolę.
Veiksmų planas
Stebuklo nepasiūlysiu – tik namų darbus ir veiksmų planą, kaip po truputį perkelti vaikui atsakomybę. O kartu – stiprinti jo savarankiškumą, gerinti saviorganizacijos įgūdžius ir auginti jausmą „aš galiu“, kuris yra svarbi adekvačios savivertės dalis.
Sėkmingas rytas prasideda vakare. Siūlau pradžioje susėsti ir pasikalbėti su vaiku. Pasakykite, kad jūs jaudinatės, jog diena prasideda su stresu, kad jums nepatinka iš namų išeiti susipykus ar jaučiant įtampą. Pasidalykite, kad galbūt klaida yra ta, jog vis dar žiūrite į savo vaiką kaip į mažą.
Galite pridurti, kad gyvenime dar ne kartą reikės sau priminti, jog vaikas auga, yra jau didelis ir vis daugiau gali pats. Pripažinkite, kad gal todėl rytai ir nepavyksta – nes dar bandote kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį. Tačiau matote, koks jis savarankiškas darželyje ar mokykloje, kaip jam pavyksta susitvarkyti. Tad tikite, kad jis jau pasirengęs perimti rytinio pasiruošimo kontrolę į savo rankas. Patikėkite, tokia įžanga pakylės vaiką – jis net pasitemps nuo tokio pripažinimo.
Tada aptarkite, iš kokių žingsnių susideda rytinis pasiruošimas. Ką galima pasiruošti iš vakaro? Galbūt, taupydamas laiką, iš vakaro vaikas gali susidėti daiktus į kuprinę, pasiruošti drabužius? Aptarkite, kiek laiko reikia kiekvienam etapui.
Jei vaikas dar nepažįsta laikrodžio, jam gali padėti smėlio laikrodis. Susirašykite žingsnius. Jei vaikas dar nerašo ar jam tiesiog labiau patinka piešti – tegu nusipiešia. Būtinai numatykite laiką apdovanojimui (pavyzdžiui, žaidimui) – tai bus papildoma motyvacija stengtis suspėti. Aptarkite, kas bus, jei vaikui iš pirmo karto nepavyks. Juk jei jis vėluoja – vėluojate ir jūs.
Galite sutarti kelis dalykus:
- kad įspėsite vaiką, kai iki išvažiavimo liks 10 min.;
- kad pirmus du rytus, kol vaikas treniruosis, pasirūpinsite, kad jis turėtų kuo apsirengti bent jau automobilyje. Tačiau po trečio karto atsakomybė visiškai pereina vaikui ir sutartu metu jis sės į automobilį taip, kaip stovi. Dabar – šiltas metas, nieko baisaus neatsitiks, jei išvažiuos su vienais apatiniais
Tuomet jums reikės geležinių nervų, sąmoningumo, bent jau „pokerio veido“ – neperimti atsakomybės ir nebandyti jo apsaugoti nuo nesėkmės. Bet koks priminimas ar raginimas – tai atsakomybės perėmimas. O jūs to nenorite.
Daugiausia, ką galite – tai ramiai paklausti, kaip sekasi, ar nereikia pagalbos. Idealu, jei nuolat deklaruosite, kad tikite vaiko sėkme, padrąsinsite, pagirsite už sėkmingus žingsnius. Ir – jokios kritikos ryte!
O vakare susėskite, aptarkite, kas pavyko, kur pritrūko laiko. Gal kai kuriems etapams reikia jo daugiau, gal reikia keltis anksčiau. Pakoreguokite planą ir bandykite vėl.
Jei vaikui 5 metai, gal po savaitės jis pasakys, kad jam dar per sunku būti atsakingam – ir paprašys pagalbos. Tuomet galite perimti vadovavimą kuriam laikui (pavyzdžiui, savaitei), su sąlyga, kad: a) dalykus kartojate tik 1 kartą; b) po savaitės ar kelių vaikas vėl bando ruoštis pats.
Vis priminkite sau, jog auginame laimingus, savarankiškus, galinčius ir gyvenimo iššūkiams pasiruošusius vaikus.
Parengė „Pažinimo medžio“ darželių ir mokyklų įkūrėja, psichologė, švietimo ekspertė Audronė Kancė-Grdzelišvili
